atsitiko taip, kaip ir sakiau, arba greičiau tai, ko labiausiai bijojau. per savo trumpas atostogas neparašiau nei vieno puslapio mokslinio darbo. užtat nuveikiau galybę smulkių darbų - kasdien atsakydavau į visus man skirtus elektroninius laiškus, kiekvienu klausimu pareikšdavau savo nuomonę kurso elektroninėje konferencijoje, pirmą kartą nuo vasaros aplankiau tėvus, perskaičiau pora gerų knygų (ne visos, deja, apie žurnalistiką ir naująsias technologijas), surūšiavau kalną popierinių užrašų, į aplankus susikėliau dokumentus kompiuteryje, galiausiai - mano internetiniame dienoraštyje atsirado net trys geresni ar blogesni įrašai ir įsigijau gal 5 ištikimus skaitytojus.
(beje, tiems, kuriems atrodo, kad Pečiulio knyga „Iki ir po televizijos“, kurios ištrauką skelbiau anksčiau, yra verta dėmesio, galiu pasakyti, kad popierinį jos variantą bus galima pačiupinėti artimiausioje Vilniaus knygų mugėje.)
nesakyčiau, kad, tarkim, Skype yra neigiamas dalykas - greičiau tai irgi yra šiandieninio gyvenimo dalis, tačiau ir jai reikia skirti laiko. mano pamėgtas Eriksenas teigia, kad su studijomis konkuruojančių užsiėmimų pasiūla didėja metai iš metų: „visuomet atsiranda kas nors, ką privalai, turėtum ar norėtum padaryti prieš prisėsdamas pusmečiui prie „Grynojo proto kritikos“, „Hamleto“ ar pan. „kaip žino visi mokslo žmonės, norint gerai išmokti sudėtingą medžiagą reikia ilgo nepertraukiamo laiko. nemigos, bemiegių naktų. kartais pablogėjančio apetito. atsižadėjimų. problemų asmeniniame gyvenime. atitrūkimo nuo pasaulio. gilaus susikaupimo.“
tyrimai rodo, kad JAV biuro darbuotojo darbas pertraukiamas vidutiniškai 11 kartų per valandą. SMS'ai ir perspėjimai apie naują paštą ar įvykius, trukdo dirbti ne tik pačiam darbuotojui, bet ir jo kolegoms. eilinis darbuotojas, dirbantis bendroje patalpoje (kokios yra daugelyje žiniasklaidos priemonių), yra pertraukiamas daugiau nei 70 kartų per dieną – maždaug po 11 kartų per minutę, o per dieną patiriami trikdžiai atima daugiau nei 2 valandas arba trečdalį darbo dienos. skaičiuojama, kad dėl tokio trukdymo JAV kompanijos kasmet patiria maždaug 600 mln. dolerių nuostolių.
būtent greitis ir pagreitis įvardijami kaip didžiausias informacinės visuomenės šalutinis poveikis. knygos "Pagiriamasis žodis lėtumui" autorius Carlas Honore sako, kad greičio virusas užkrėtė mūsų gyvenimą: "valgome greitai, dirbame greitai, kalbame greitai, mąstome greitai, net mylimės greitai".
kalbant apie greitį, įdomu tai, kad pati informacinių technologijų revoliucija įvyko labai greitai. maždaug tuo metu, kai žlugo Sovietų Sąjunga, atsirado pasaulinis žiniatinklis (www), protokolas http ir visuomenė tapo priklausoma nuo informacijos. informacinių technologijų revoliucija išsiplėtė beveik akimirksniu - mažiau nei per dešimtmetį pasaulis tapo McLuhano globaliu kaimu ir, anot Zygmunto Baumano, nei laikas, nei erdvė nebeteko prasmės.
dauguma technologijų buvo sukurtos būtent tam, kad palengvintų mūsų gyvenimą ir sutaupytų laiką. juk šiandien nei vienas šio dienoraščio skaitytojas tikriausiai nežino, ką reiškia pusę metų laukti laiško iš Amerikos (nors, pripažinkime, tam tikro žavesio yra). greitis ir pagreitis yra tik vienas daugelio šalutinių informacijos amžiaus poveikių.
kompiuteriai ir komunikacijų sistemos pakeitė tai, kaip mes gimstame, gyvename, mokomės, dirbame, gaminame, vartojame, svajojame ir pan. atsiranda įvairūs "tęsiniai": trūkstamus dalykus galima kompensuoti virtualiais, pavyzdžiui, "The Sims".
vidutinis vartotojas šiandien tuo pat metu žiūri televizorių, skaito žurnalą, ką nors valgo ir rašo SMS. greičiausiai, gali ir dar daugiau. galima daryti ir kitaip - daryti ne visus dalykus vienu metu, bet kiekvienam jų skirti mažiau laiko. gamintojai (turiu galvoje ir žiniasklaidą) priversti trumpinti, karpyti, presuoti - kad galėtų įsiterpti į 15 sekundžių laisvo vartotojų laiko. žinios trunka 3 minutes, o rašinio, kuris užima daugiau nei 1000 ženklų, skaitymą atidedame geresniems laikams.
čia ir dingsta vidinis reiškinių ryšys - jei karas, tarkim, Libane ir šoktelėjusios naftos kainos pateikiamos kaip dvi atskiros naujienos, vartotojų sąmonėje jos į vieną nesusiriša. lygiai taip pat ir su kitais dalykais - aplink skraido megabaitai impulsyvios, tarpusavyje nesusijusios informacijos.
anot McLuhano, informacijos srautas mūsų visuomenėje skatina mąstyseną, kuri primena ne tiek linijinį, loginį mąstymą, būdingą pramoninei visuomenei, kiek šokinėjantį asociatyvų, poetinį mąstymo būdą, kuriuo pasižymi nešiuolaikinės visuomenės. užuot dėliojusi žinias tvarkingomis logiškomis sekomis, informacinės visuomenė pateikia kaskadas ženklų, kuriuos jungia daugiau ar mažiau atsitiktinis ryšys.
greičiausiai ir šis įrašas būtų buvęs kitoks, jei būčiau rašęs ranka - dabar kelias valandas vienas pastraipas įterpinėdavau tarp kitų, nuolat jas pildydavau ir pan. o rašyti pradėjau apskritai neturėdamas jokio aiškaus plano ar struktūros.
matyt, jei noriu tikrai pradėti rašyti, teks nusipirkti spausdinimo mašinėlę, nes priešingu atveju, rašant kompiuteriu nuolat kyla įvairiausių pagundų: pasitikrinti paštą, paskaityti ką nors internete ar pabendrauti per Skype.
(beje, tiems, kuriems atrodo, kad Pečiulio knyga „Iki ir po televizijos“, kurios ištrauką skelbiau anksčiau, yra verta dėmesio, galiu pasakyti, kad popierinį jos variantą bus galima pačiupinėti artimiausioje Vilniaus knygų mugėje.)
nesakyčiau, kad, tarkim, Skype yra neigiamas dalykas - greičiau tai irgi yra šiandieninio gyvenimo dalis, tačiau ir jai reikia skirti laiko. mano pamėgtas Eriksenas teigia, kad su studijomis konkuruojančių užsiėmimų pasiūla didėja metai iš metų: „visuomet atsiranda kas nors, ką privalai, turėtum ar norėtum padaryti prieš prisėsdamas pusmečiui prie „Grynojo proto kritikos“, „Hamleto“ ar pan. „kaip žino visi mokslo žmonės, norint gerai išmokti sudėtingą medžiagą reikia ilgo nepertraukiamo laiko. nemigos, bemiegių naktų. kartais pablogėjančio apetito. atsižadėjimų. problemų asmeniniame gyvenime. atitrūkimo nuo pasaulio. gilaus susikaupimo.“
tyrimai rodo, kad JAV biuro darbuotojo darbas pertraukiamas vidutiniškai 11 kartų per valandą. SMS'ai ir perspėjimai apie naują paštą ar įvykius, trukdo dirbti ne tik pačiam darbuotojui, bet ir jo kolegoms. eilinis darbuotojas, dirbantis bendroje patalpoje (kokios yra daugelyje žiniasklaidos priemonių), yra pertraukiamas daugiau nei 70 kartų per dieną – maždaug po 11 kartų per minutę, o per dieną patiriami trikdžiai atima daugiau nei 2 valandas arba trečdalį darbo dienos. skaičiuojama, kad dėl tokio trukdymo JAV kompanijos kasmet patiria maždaug 600 mln. dolerių nuostolių.
būtent greitis ir pagreitis įvardijami kaip didžiausias informacinės visuomenės šalutinis poveikis. knygos "Pagiriamasis žodis lėtumui" autorius Carlas Honore sako, kad greičio virusas užkrėtė mūsų gyvenimą: "valgome greitai, dirbame greitai, kalbame greitai, mąstome greitai, net mylimės greitai".
kalbant apie greitį, įdomu tai, kad pati informacinių technologijų revoliucija įvyko labai greitai. maždaug tuo metu, kai žlugo Sovietų Sąjunga, atsirado pasaulinis žiniatinklis (www), protokolas http ir visuomenė tapo priklausoma nuo informacijos. informacinių technologijų revoliucija išsiplėtė beveik akimirksniu - mažiau nei per dešimtmetį pasaulis tapo McLuhano globaliu kaimu ir, anot Zygmunto Baumano, nei laikas, nei erdvė nebeteko prasmės.
dauguma technologijų buvo sukurtos būtent tam, kad palengvintų mūsų gyvenimą ir sutaupytų laiką. juk šiandien nei vienas šio dienoraščio skaitytojas tikriausiai nežino, ką reiškia pusę metų laukti laiško iš Amerikos (nors, pripažinkime, tam tikro žavesio yra). greitis ir pagreitis yra tik vienas daugelio šalutinių informacijos amžiaus poveikių.
kompiuteriai ir komunikacijų sistemos pakeitė tai, kaip mes gimstame, gyvename, mokomės, dirbame, gaminame, vartojame, svajojame ir pan. atsiranda įvairūs "tęsiniai": trūkstamus dalykus galima kompensuoti virtualiais, pavyzdžiui, "The Sims".
vidutinis vartotojas šiandien tuo pat metu žiūri televizorių, skaito žurnalą, ką nors valgo ir rašo SMS. greičiausiai, gali ir dar daugiau. galima daryti ir kitaip - daryti ne visus dalykus vienu metu, bet kiekvienam jų skirti mažiau laiko. gamintojai (turiu galvoje ir žiniasklaidą) priversti trumpinti, karpyti, presuoti - kad galėtų įsiterpti į 15 sekundžių laisvo vartotojų laiko. žinios trunka 3 minutes, o rašinio, kuris užima daugiau nei 1000 ženklų, skaitymą atidedame geresniems laikams.
čia ir dingsta vidinis reiškinių ryšys - jei karas, tarkim, Libane ir šoktelėjusios naftos kainos pateikiamos kaip dvi atskiros naujienos, vartotojų sąmonėje jos į vieną nesusiriša. lygiai taip pat ir su kitais dalykais - aplink skraido megabaitai impulsyvios, tarpusavyje nesusijusios informacijos.
anot McLuhano, informacijos srautas mūsų visuomenėje skatina mąstyseną, kuri primena ne tiek linijinį, loginį mąstymą, būdingą pramoninei visuomenei, kiek šokinėjantį asociatyvų, poetinį mąstymo būdą, kuriuo pasižymi nešiuolaikinės visuomenės. užuot dėliojusi žinias tvarkingomis logiškomis sekomis, informacinės visuomenė pateikia kaskadas ženklų, kuriuos jungia daugiau ar mažiau atsitiktinis ryšys.
greičiausiai ir šis įrašas būtų buvęs kitoks, jei būčiau rašęs ranka - dabar kelias valandas vienas pastraipas įterpinėdavau tarp kitų, nuolat jas pildydavau ir pan. o rašyti pradėjau apskritai neturėdamas jokio aiškaus plano ar struktūros.
matyt, jei noriu tikrai pradėti rašyti, teks nusipirkti spausdinimo mašinėlę, nes priešingu atveju, rašant kompiuteriu nuolat kyla įvairiausių pagundų: pasitikrinti paštą, paskaityti ką nors internete ar pabendrauti per Skype.
5 Komentarai
hm, ok, niekam neturime laiko, mylimes per greitai (sekso reiskmei nudienos pasaulyje apskritai galima sukurti atskira blogu puslapi. jei toks dar nesukurtas, zinoma),visos pagundos trukdo uzsiimti tuo, kuo reikia (kad REIKIA daryti ta ar ana taip pat lemia dabartinis gyvenimo budas). bet, atsiprasau uz klausima,...kur kas nors naujo siame irase?kas nors dar neskaityto kad ir 1000-yje zenklu?
To G:
Juk šitas blogas ir nesivadina, pvz. "Naujausios įžvalgos". Manau jums reikėtų paskaityti pirmuosius įrašus, ten viskas paaiškinta.
Tačiau jei turite pasakyti ką naujo, būtinai tai reikėjo padaryti komentare, arba duoti nuorodą į ten, kur tai parašyta. Kitaip šitie komentarai panašėja į Delfi - tik pykčio priepuoliai.
Norėčiau, žinoma, bent ko nors panašaus į diskusiją. Toks ir buvo mano šio įrašo tikslas. Pasakyti, kad čia nieko naujo - yra visiškai nieko.
Pastaba, žinoma, yra teisinga, to neneigiu. Kada nors atsižvelgsiu.
V.
na, mano pagrindine komentaro ideja buvo ta, kad uzteks konstatuoti, kaip dabar yra. visi tai daro su tokiu didziuliu pasimegavimu, kad atrodo, jog pasauly nieko ner geriau kaip suvokti, kaip musu laikas spardo mums uzpakali. as dar neskaiciau tu protingu knygu, bet esu beveik isitikines, kad ten nera jokiu receptu, kaip issigelbeti. todel klausiu Jusu: kaip issigelbeti?
To G:
o kas sakė, kad tai yra blogai?
Gal susidarė toks įspūdis, bet aš tikrai nenorėjau daryti jokių moralinių vertinimų. Tai vyksta. technologijos keičia mūsų gyvenimą, jos pačios įgalima tai padaryti, tik kartais atsiranda šalutinių poveikių. Taip visada yra, kai kalbam apie technologijas - jei yra teigiamas poveikis, yra ir šalutinis.
Štai apie XXa. pradžią atsiradus pirmiesiems muzikos atkūrimo įrenginiams pasikeitė iki tol egzistavęs principas - kad bent vienas vaikas šeimoje turi mokėti groti, pvz, fortepijonu: visi susėsdavo vakarais ir klausydavosi ar pan. Atsiradus technologijai, kuri leidžia tą muziką atkurti automatiškai, vaikams nebereikėdavo mokytis groti. Išradimo reikėjo tam, kad visi galėtų klausytis muzikos. Šalutinis poveikis - penkios nemuzikalios kartos.
Arba štai SMS: greitai, efektyvi komunikacija, bet prastėja sintaksė, gramatika, keičiasi leksika.
Arba internetas: nyksta bendruomenės, kurios buvo atsiradusios dėl erdvės apribojimų. Ką tau reiškia kaimynai iš trečio aukšto. Aš, pavyzdžiui, net nelabai žinau kaip jie atrodo. užtat atsiranda kitos, virtualios bendruomenės internete, susiskirsčiusios, pvz, pagal yahoo! pomėgių kategorijas.
Gerus ir blogus dalykus kartais labai sunku pasverti. Daugeliu atvejų labai sunku iš kart o pasakyti, ką nauja technologija keičia, kaip ji atrodys po kelių dešimtmečių.
Norint kažką pakeisti, visų pirmą reikia turėti omeny, kad nereikia nuo nieko gelbėtis. Tiesiog taip yra, ir reikia išmokti su tuo gyventi. Tą reikia suvokt.
aišku, visada yra žmonių, kurie keičiantis visuomenei, užsidaro kambary, atsisėda į kampą ir užsidengia rankom veidą, atseit jiems nereikia jokių pokyčių ir pan, jiems geriau kaip buvo. Ir, be abejo, jų laikais, vyresni žmonės buvo labiau gerbiami ir jauni taip neištvirkavo.
Kalbant apie laiką, reikėtų žinot, kad kai kuriuos dalykus reikia daryt lėtai, nes kitaip jie tiesiog nepasidaro. yra ir lėtai mąstančių žmonių, kurie pvz, per 30 sec. negali apžvelgt viso XXa., kad tiktų žinioms. yra ir lėtai mąstančių politikų, kurie mintį pasako tik po pusvalandžio. ir pan.
Arba jei žaidi fulę, arba žvejoji, tai mobilų išjungi. ir nesinervini, kai troleibusui nukrenta ūsai, nes turi, štai, laisvą minutę ar dvi.
V.
kaip matau, skaityti "akimirkos tironijos" man nebereikia:) tos izvalgos apie technologijas ir musu gyvenimus - puikios. kazko panasaus ir siekiau is taves.
Rašyti komentarą