Toma Jonuškaitė paskutiniame "Versus" numeryje rašo apie tai, kad interneto dienoraščiai Vakaruose užpildo svarbias komunikacines verslo nišas: tarp įmonės ir klientų. dienoraštininkai yra arba profesionalai, komentuojantys savo darbo užkulisius, arba mėgėjai, kalbantys apie dalykus, kurie jiems yra svarbūs.
bloguose rašoma apie tai, ką profesionalioji žiniasklaida dėl vienokių ar kitokių priežasčių ignoruoja - vakumą užpildo mėgėjai (nesakau diletantai). tokia žiniasklaidos demokratizacija kiekvieną profesionalų žurnalistą bent trumpam priverčia suraukti antakius.
subjektyvios reklamos kritikos blogas Žudyk reklamą yra, žinoma, lietuviškasis fenomenas. Visų pirma dėl to, kad sulaukia kelių tūkstančių skaitytojų per dieną (kas dienoraščiui Lietuvoje yra daug). tai, mano supratimu, reiškia, kad reklamos kritikos reikia - jei niekam nerūpėtų, niekas ir neskaitytų. Žudyk reklamą tiesiog užpildo nišą, kurios nelietė didžioji žiniasklaida.
pačios žiniasklaidos kritika (konstruktyvi ar subjektyvi) yra dar viena sritis, kurią pamiršta medijos. turiu galvoje televiziją, kuri turėtų būti aptariama tokiuose prieduose kaip TV antena. nesakau, kad to nėra, yra, bet ta kritika labai impulsyvi, parašyta greičiau ekspromtu nei planuotai. apsiribojama trumpais komentarais antrame puslapyje ir vienu didesniu rašiniu kartą per mėnesį. su kitais žurnalais apie televiziją dar liūdniau.
įsivaizduokite Pečiulio blogą, kuriame bent kelis kartus per savaitę atsirastų po trumpą įrašą apie tai, kas bloga ar gera nutiko televizijoje. arba štai, Skirmantas Valiulis, kuris retai būna ne kino teatre - subjektyvios kino kritikos blogas, nuolat atnaujinamas... ką paskaitytumėte prieš eidami į kino teatrą? tokie dienraščiai būtų labai populiarūs, kažkodėl tuo net neabejoju.
ir nebūtinai reikia labai profesionalaus požiūrio, kad ir į televiziją. juk yra daug panašių pečiulių ir valiulių, kurie gali aštriau pažiūrėti, pamatyti dalykus, kurių kitiems praslyta. (aš, pvz, eidamas gatve niekada nesu pasipiktinęs jokia reklama. aš jų tiesiog nematau).
o radijo kritika? apskritai jis tiesiog pamirštamas. man teko stebėti visą Konstitucinio Teismo procesą dėl to, ar LRT gali transliuoti reklamą. nei advokatų, nei liudininkų, nei teisėjų kalboje nė karto neišgirdau žodžio radijas. radijas irgi kartais nusipelno kritikos, juolab visuomeninis, kurį visuomenė gali formuoti pagal savo interesus.
šiuolaikinės komunikacijos technologijos leidžia masinėms informacijoms priemonėms gauti šiokį tokį grįžtamąjį ryšį, kas buvo net nesuvokiama prieš, tarkim, 20 metų. pačios televizijos turėtų inicijuoti tokią kritiką, nesvarbu, kur ji spausdinama ar transliuojama. žinoma, jei tik visuomenė būtų šiek tiek pilietiškenė, jei tik turėtume stipresnes bendruomenes, turėtume daugiau rimtų, įdomių teminių interneto dienoraščių.
nežinau, kada taip bus čia, Lietuvoje. tikriausiai ne šiandien ir ne rytoj. bet manau, kad LNK už siaubingą Hario Poterio įgarsinimą gautų gerą spyrį į minkštą vietą.
bloguose rašoma apie tai, ką profesionalioji žiniasklaida dėl vienokių ar kitokių priežasčių ignoruoja - vakumą užpildo mėgėjai (nesakau diletantai). tokia žiniasklaidos demokratizacija kiekvieną profesionalų žurnalistą bent trumpam priverčia suraukti antakius.
subjektyvios reklamos kritikos blogas Žudyk reklamą yra, žinoma, lietuviškasis fenomenas. Visų pirma dėl to, kad sulaukia kelių tūkstančių skaitytojų per dieną (kas dienoraščiui Lietuvoje yra daug). tai, mano supratimu, reiškia, kad reklamos kritikos reikia - jei niekam nerūpėtų, niekas ir neskaitytų. Žudyk reklamą tiesiog užpildo nišą, kurios nelietė didžioji žiniasklaida.
pačios žiniasklaidos kritika (konstruktyvi ar subjektyvi) yra dar viena sritis, kurią pamiršta medijos. turiu galvoje televiziją, kuri turėtų būti aptariama tokiuose prieduose kaip TV antena. nesakau, kad to nėra, yra, bet ta kritika labai impulsyvi, parašyta greičiau ekspromtu nei planuotai. apsiribojama trumpais komentarais antrame puslapyje ir vienu didesniu rašiniu kartą per mėnesį. su kitais žurnalais apie televiziją dar liūdniau.
įsivaizduokite Pečiulio blogą, kuriame bent kelis kartus per savaitę atsirastų po trumpą įrašą apie tai, kas bloga ar gera nutiko televizijoje. arba štai, Skirmantas Valiulis, kuris retai būna ne kino teatre - subjektyvios kino kritikos blogas, nuolat atnaujinamas... ką paskaitytumėte prieš eidami į kino teatrą? tokie dienraščiai būtų labai populiarūs, kažkodėl tuo net neabejoju.
ir nebūtinai reikia labai profesionalaus požiūrio, kad ir į televiziją. juk yra daug panašių pečiulių ir valiulių, kurie gali aštriau pažiūrėti, pamatyti dalykus, kurių kitiems praslyta. (aš, pvz, eidamas gatve niekada nesu pasipiktinęs jokia reklama. aš jų tiesiog nematau).
o radijo kritika? apskritai jis tiesiog pamirštamas. man teko stebėti visą Konstitucinio Teismo procesą dėl to, ar LRT gali transliuoti reklamą. nei advokatų, nei liudininkų, nei teisėjų kalboje nė karto neišgirdau žodžio radijas. radijas irgi kartais nusipelno kritikos, juolab visuomeninis, kurį visuomenė gali formuoti pagal savo interesus.
šiuolaikinės komunikacijos technologijos leidžia masinėms informacijoms priemonėms gauti šiokį tokį grįžtamąjį ryšį, kas buvo net nesuvokiama prieš, tarkim, 20 metų. pačios televizijos turėtų inicijuoti tokią kritiką, nesvarbu, kur ji spausdinama ar transliuojama. žinoma, jei tik visuomenė būtų šiek tiek pilietiškenė, jei tik turėtume stipresnes bendruomenes, turėtume daugiau rimtų, įdomių teminių interneto dienoraščių.
nežinau, kada taip bus čia, Lietuvoje. tikriausiai ne šiandien ir ne rytoj. bet manau, kad LNK už siaubingą Hario Poterio įgarsinimą gautų gerą spyrį į minkštą vietą.
6 Komentarai
Norėčiau šiek tiek papildyti. Yra toks savaitrastis "Panorama" ir jo priedas "TV Panorama", kur pagridinio teksto tikslas ir yra (kazkiek) analitiskiau arba bent jau kritiskiau paziureti i TV vykstancius procesus.
bet kad viso sito, kas aprasome siame irase, trukumas egzistuoja -tiesa. ir nieko keisto, nes zurnalistai (zurnalistai, o ne "zvaizgdes") yra mokomi (universiteto ir gyvenimo beigi praktikos), kad ziurovui/skaitytojui/klausytojui tik isskirtiniais atvejais svarbu, kokiais budais zurnalistas gavo ta ar ana informacija. tai (ydingai) prapleciama iki to, kad zmonems esa apskritai neturetu itin rupeti ziniasklaidos verslo peripetijos. daugumai vartotoju tai is tiesu nelabai ir rupi (matyt, siuo aspektu galime matuoti musu visuomenes atstuma iki pilietines visuomenes), o kam rupi, tie skaito "zurnalistu zinias" ir diskutuoja su kolegomis. ar to gana, sunku pasakyti.
Tiesos yra ir tavo komentare.
Nors manau, kad tikrai įdomu, kas dedasi užkulisiuose: televizijoje rodomos kameros ant gervių, newsroom'ai už vedėjų nugarų, o filmo DVD perkamas ir dėl to, kad ten yra parodoma, kaip tas filmas buvo filmuotas, ir aktoriai be grimo.
Kiekvienas žurnalistas, manau, ir žiniasklaidos priemonė turi turėt galvoj, kad vienintelis pastovus dalykas šiandien yra kaita, net kai kalbam apie žurnalistiką. Jei tokio suvokimo nebus, ateis bankrotas.
Nors situacija keičiasi. Visokie redaktoriniai dienoraščiai tik rodo, kad suvokimas ateina. Nors ir pamažu. nors aišku, kai pasižiūri į balsas.lt, tai supranti, kad, anot mano kolegės, tie, kas rinko šriftą neturi nė žalio supratimo apie internetą.
Beje, prašau čia nereklamuot jokios spaudos :)
V.
na, as tik pateikiau atsvara tv antenai.
bet is tikruju balsas.lt primena kazkokia senove:)
Viktorai,
Labai gerai pastebėjai dėl žiniasklaidos kritikos.
Su Karoliu P. diskutavome ko trūksta lietuviškame internete. Kalbėjomės apie interneto sistemas. Bet, manau, lygiai taip pat pas mus nėra gerų, nišinių i.žurnalų, kurie orientuotųsi į vieną sritį ir būtų joje profesionalai.
Straipsnyje kalbėjai apie privačių asmenų iniciatyvą. Bet dabar aš daug svarstau apie profesionalius įmonių i.žurnalus ir kaip jie galėtų užpildyti informacines nišas. Kokia tavo nuomonė šiuo klausimu?
Tomui:
Geras klausimas...:)
Visą pusmetį domėjaus daugiau mažiau žiniasklaidos ir blogosferos santykiu. Bet taip yra tokios prognozės, yra ir pavyzdžių, kai įmonės visą savo komunikaciją perkelia į blogus. Manau tai pigus ir labai patogus būdas, ir manau tai veikia. Tik klausimas - kokia įmonė, ir ar visi joje mokės blogais naudotis. Kitas variantas yra blogo ir wiki mišinys - viename pranešimai, kitame - tarsi duomenų bazė. Toks junginys tikrai, mano supratimu, yra geras būdas pakeisti intranetus ir daug kainuojančius vidinius leidinius. Ir nemanau, kad reikia profesionalų, reikia, kad žmonės patys bendrautų tinkle, čia ta socialinė tinklaveika - kurti, veikti tinkle.. Jei bent kiek fikcijos ar oficialumo tame bus - daiktas nesuveiks. Tad čia manau svarbiausia yra ne kaip išmokyti juos naudotis IT (darbuotojus), bet kaip padaryti, kad jie benrautų, nes pvz valstybinėse intituc. su tuo dalyku yra absoliuti tragedija.
Rašyti komentarą