gruodžio 30, 2006

Tuščios žiniasklaidos kritikos lentynos

Toma Jonuškaitė paskutiniame "Versus" numeryje rašo apie tai, kad interneto dienoraščiai Vakaruose užpildo svarbias komunikacines verslo nišas: tarp įmonės ir klientų. dienoraštininkai yra arba profesionalai, komentuojantys savo darbo užkulisius, arba mėgėjai, kalbantys apie dalykus, kurie jiems yra svarbūs.

bloguose rašoma apie tai, ką profesionalioji žiniasklaida dėl vienokių ar kitokių priežasčių ignoruoja - vakumą užpildo mėgėjai (nesakau diletantai). tokia žiniasklaidos demokratizacija kiekvieną profesionalų žurnalistą bent trumpam priverčia suraukti antakius.

subjektyvios reklamos kritikos blogas Žudyk reklamą yra, žinoma, lietuviškasis fenomenas. Visų pirma dėl to, kad sulaukia kelių tūkstančių skaitytojų per dieną (kas dienoraščiui Lietuvoje yra daug). tai, mano supratimu, reiškia, kad reklamos kritikos reikia - jei niekam nerūpėtų, niekas ir neskaitytų. Žudyk reklamą tiesiog užpildo nišą, kurios nelietė didžioji žiniasklaida.

pačios žiniasklaidos kritika (konstruktyvi ar subjektyvi) yra dar viena sritis, kurią pamiršta medijos. turiu galvoje televiziją, kuri turėtų būti aptariama tokiuose prieduose kaip TV antena. nesakau, kad to nėra, yra, bet ta kritika labai impulsyvi, parašyta greičiau ekspromtu nei planuotai. apsiribojama trumpais komentarais antrame puslapyje ir vienu didesniu rašiniu kartą per mėnesį. su kitais žurnalais apie televiziją dar liūdniau.

įsivaizduokite Pečiulio blogą, kuriame bent kelis kartus per savaitę atsirastų po trumpą įrašą apie tai, kas bloga ar gera nutiko televizijoje. arba štai, Skirmantas Valiulis, kuris retai būna ne kino teatre - subjektyvios kino kritikos blogas, nuolat atnaujinamas... ką paskaitytumėte prieš eidami į kino teatrą? tokie dienraščiai būtų labai populiarūs, kažkodėl tuo net neabejoju.

ir nebūtinai reikia labai profesionalaus požiūrio, kad
ir į televiziją. juk yra daug panašių pečiulių ir valiulių, kurie gali aštriau pažiūrėti, pamatyti dalykus, kurių kitiems praslyta. (aš, pvz, eidamas gatve niekada nesu pasipiktinęs jokia reklama. aš jų tiesiog nematau).

o radijo kritika? apskritai jis tiesiog pamirštamas. man teko stebėti visą Konstitucinio Teismo procesą dėl to, ar LRT gali transliuoti reklamą. nei advokatų, nei liudininkų, nei teisėjų kalboje nė karto neišgirdau žodžio radijas. radijas irgi kartais nusipelno kritikos, juolab visuomeninis, kurį visuomenė gali formuoti pagal savo interesus.

šiuolaikinės komunikacijos technologijos leidžia masinėms informacijoms priemonėms gauti šiokį tokį grįžtamąjį ryšį, kas buvo net nesuvokiama prieš, tarkim, 20 metų. pačios televizijos turėtų inicijuoti tokią kritiką, nesvarbu, kur ji spausdinama ar transliuojama. žinoma, jei tik visuomenė būtų šiek tiek pilietiškenė, jei tik turėtume stipresnes bendruomenes, turėtume daugiau rimtų, įdomių teminių interneto dienoraščių.

nežinau, kada taip bus čia, Lietuvoje. tikriausiai ne šiandien ir ne rytoj. bet manau, kad LNK už siaubingą Hario Poterio įgarsinimą gautų gerą spyrį į minkštą vietą.

gruodžio 23, 2006

Naujųjų technologijų paraštės - laikas ir ryšys

atsitiko taip, kaip ir sakiau, arba greičiau tai, ko labiausiai bijojau. per savo trumpas atostogas neparašiau nei vieno puslapio mokslinio darbo. užtat nuveikiau galybę smulkių darbų - kasdien atsakydavau į visus man skirtus elektroninius laiškus, kiekvienu klausimu pareikšdavau savo nuomonę kurso elektroninėje konferencijoje, pirmą kartą nuo vasaros aplankiau tėvus, perskaičiau pora gerų knygų (ne visos, deja, apie žurnalistiką ir naująsias technologijas), surūšiavau kalną popierinių užrašų, į aplankus susikėliau dokumentus kompiuteryje, galiausiai - mano internetiniame dienoraštyje atsirado net trys geresni ar blogesni įrašai ir įsigijau gal 5 ištikimus skaitytojus.
(beje, tiems, kuriems atrodo, kad Pečiulio knyga „Iki ir po televizijos“, kurios ištrauką skelbiau anksčiau, yra verta dėmesio, galiu pasakyti, kad popierinį jos variantą bus galima pačiupinėti artimiausioje Vilniaus knygų mugėje.)


nesakyčiau, kad, tarkim, Skype yra neigiamas dalykas - greičiau tai irgi yra šiandieninio gyvenimo dalis, tačiau ir jai reikia skirti laiko. mano pamėgtas Eriksenas teigia, kad su studijomis konkuruojančių užsiėmimų pasiūla didėja metai iš metų: „visuomet atsiranda kas nors, ką privalai, turėtum ar norėtum padaryti prieš prisėsdamas pusmečiui prie „Grynojo proto kritikos“, „Hamleto“ ar pan. „kaip žino visi mokslo žmonės, norint gerai išmokti sudėtingą medžiagą reikia ilgo nepertraukiamo laiko. nemigos, bemiegių naktų. kartais pablogėjančio apetito. atsižadėjimų. problemų asmeniniame gyvenime. atitrūkimo nuo pasaulio. gilaus susikaupimo.“

tyrimai rodo, kad JAV biuro darbuotojo darbas pertraukiamas vidutiniškai 11 kartų per valandą. SMS'ai ir perspėjimai apie naują paštą ar įvykius, trukdo dirbti ne tik pačiam darbuotojui, bet ir jo kolegoms. eilinis darbuotojas, dirbantis bendroje patalpoje (kokios yra daugelyje žiniasklaidos priemonių), yra pertraukiamas daugiau nei 70 kartų per dieną – maždaug po 11 kartų per minutę, o per dieną patiriami trikdžiai atima daugiau nei 2 valandas arba trečdalį darbo dienos. skaičiuojama, kad dėl tokio trukdymo JAV kompanijos kasmet patiria maždaug 600 mln. dolerių nuostolių.

būtent greitis ir pagreitis įvardijami kaip didžiausias informacinės visuomenės šalutinis poveikis. knygos "Pagiriamasis žodis lėtumui" autorius Carlas Honore sako, kad greičio virusas užkrėtė mūsų gyvenimą: "valgome greitai, dirbame greitai, kalbame greitai, mąstome greitai, net mylimės greitai".

kalbant apie greitį, įdomu tai, kad pati informacinių technologijų revoliucija įvyko labai greitai. maždaug tuo metu, kai žlugo Sovietų Sąjunga, atsirado pasaulinis žiniatinklis (www), protokolas http ir visuomenė tapo priklausoma nuo informacijos. informacinių technologijų revoliucija išsiplėtė beveik akimirksniu - mažiau nei per dešimtmetį pasaulis tapo McLuhano globaliu kaimu ir, anot Zygmunto Baumano, nei laikas, nei erdvė nebeteko prasmės.

dauguma technologijų buvo sukurtos būtent tam, kad palengvintų mūsų gyvenimą ir sutaupytų laiką. juk šiandien nei vienas šio dienoraščio skaitytojas tikriausiai nežino, ką reiškia pusę metų laukti laiško iš Amerikos (nors, pripažinkime, tam tikro žavesio yra).
greitis ir pagreitis yra tik vienas daugelio šalutinių informacijos amžiaus poveikių.

kompiuteriai ir komunikacijų sistemos pakeitė tai, kaip mes gimstame, gyvename, mokomės, dirbame, gaminame, vartojame, svajojame ir pan. atsiranda įvairūs "tęsiniai": trūkstamus dalykus galima kompensuoti virtualiais, pavyzdžiui, "The Sims".

vidutinis vartotojas šiandien tuo pat metu žiūri televizorių, skaito žurnalą, ką nors valgo ir rašo SMS. greičiausiai, gali ir dar daugiau. galima daryti ir kitaip - daryti ne visus dalykus vienu metu, bet kiekvienam jų skirti mažiau laiko. gamintojai (turiu galvoje ir žiniasklaidą) priversti trumpinti, karpyti, presuoti - kad galėtų įsiterpti į 15 sekundžių laisvo vartotojų laiko. žinios trunka 3 minutes, o rašinio, kuris užima daugiau nei 1000 ženklų, skaitymą atidedame geresniems laikams.

čia ir dingsta vidinis reiškinių ryšys - jei karas, tarkim, Libane ir šoktelėjusios naftos kainos pateikiamos kaip dvi atskiros naujienos, vartotojų sąmonėje jos į vieną nesusiriša. lygiai taip pat ir su kitais dalykais - aplink skraido megabaitai impulsyvios, tarpusavyje nesusijusios informacijos.

anot McLuhano, informacijos srautas mūsų visuomenėje skatina mąstyseną, kuri primena ne tiek linijinį, loginį mąstymą, būdingą pramoninei visuomenei, kiek šokinėjantį asociatyvų, poetinį mąstymo būdą, kuriuo pasižymi nešiuolaikinės visuomenės. užuot dėliojusi žinias tvarkingomis logiškomis sekomis, informacinės visuomenė pateikia kaskadas ženklų, kuriuos jungia daugiau ar mažiau atsitiktinis ryšys.

greičiausiai ir šis įrašas būtų buvęs kitoks, jei būčiau rašęs ranka - dabar kelias valandas vienas pastraipas įterpinėdavau tarp kitų, nuolat jas pildydavau ir pan. o rašyti pradėjau apskritai neturėdamas jokio aiškaus plano ar struktūros.

matyt, jei noriu tikrai pradėti rašyti, teks nusipirkti spausdinimo mašinėlę, nes priešingu atveju, rašant kompiuteriu nuolat kyla įvairiausių pagundų: pasitikrinti paštą, paskaityti ką nors internete ar pabendrauti per Skype.
Skaityti toliau...