šis mano įrašas toli gražu nėra mano mintys. nors geriau pagalvojus, kai perskaitai kelias dešimtis ar kelis šimtus knygų, pats pradedi nebesuvokti, kur tavo mintis, ar kur, tarkime, autoriaus knygos, kurią neseniai skaitei. šį kartą pateiksiu ištrauką iš spaudai rengiamos Žyginto Pečiulio knygos "Iki ir po televizijos". tikiuosi, kad jis už tai labai nesupyks. nors knygoje daugiausia kalbama apie televiziją, šioje ištraukoje svarstoma, kaip naujosios technologijos keičia tradicines(!) žiniasklaidos priemones ir naujienų "vartojimo" įpročius.
"[...] Naujosios skaitmeninės technologijos atveria naujas medijų bendradarbiavimo perspektyvas. Kita vertus, sunku prognozuoti, kaip keisis medijos, kaip ilgai gyvuos, ar iš viso išliks tradicinė televizija?
Akivaizdu, kad masinė komunikacija praranda jai būdingus bruožus.
Naujoji hibridinė komunikacija turi ir masinės (laikraščiai, laidos internete) ir tarpasmeninės (elektroninis paštas) komunikacijos bruožų. sunku priskirti kuriam nors iš šių komunikacijos modelių internetinę žiniasklaidą. Pranešimų siuntimas internetu gali būti laikomas ir masine (didelė auditorija), ir tarpasmenine (informacijos siuntėjas bendrauja su skaitytojais) komunikacija. Naujajai tarpasmeniniai komunikacijai būdingas didesnis anonimiškumas, nes, tarkim, interneto pokalbių svetainių pašnekovai gali vienas kito nepažinoti. Naujoji masinė komunikacija tampa fragmentiškenė, labiau nuspėjama ir valdoma.
Medijamorfozių fenomenas, senų įpročių inercija akivaizdūs ir naujosiose komunikacijos technologijose. Kažkada, spausdinimo eros pradžioje, knygą nusipirkęs žmogus pirmiausia nešdavo ją perrašyti. Taip stipriai veikė perrašymo ateljė tradicija. Pirmaisiais spausdinimo eros šimtmečiais stengiamasi spausdinimo staklėmis padauginti senuosius raštijos paminklus ir vėlesnius rašytinius šaltinius. Iki XVIII a. pradžios daugiau nei pusė visų spausdinamų knygų buvo iš Antikos ir Viduramžių.
Panašiai elgiamasi ir šiandien. Skubama į skaitmenines laikmenas perkelti analoginiu būdu užfiksuotą informaciją. Pasitelkę naująsias informacijos kaupimo technologijas, tampame panašūs į Viduramžių kopijuotojus, kurie perrašydami tekstą ištaisydavo originalo klaidas. Ir mums vis sunkiau atskirti originalą ir jo interpretacijas. "Kompiuterio ekrane skaitydamas Kantą tarp eilučių gali prirašyti savo pastabų. Po kelių metų jau nesuprasi, kur čia Kantas, kur čia tu". Anot U. Eco, anksčiau spausdiniai perduodavo ne visą kultūros atmintį, nes agzistavo tam tikri atrankos filtrai. Dabar kiekviename tinklapyje galima rasti kitokią informacijos versiją, o žmonija turi du milijardus tarpusavyje nekomunikuojančių enciklopedijų.
Spausdinama knyga susiejo Antikos ir Viduramžių pasaulius, o dabar daugialypėje terpėje kaupiamas rašytinio bei audiovizualinio pasaulio palikimas ir operatyvioji kasdienė informacija. Paplitusius terminus informacijos amžius, informacinė visuomenė galima iliustruoti konkrečiais palyginimais. Tik per tris XX a. dešimtmečius buvo sukurta daugiau informacijos nei iki tol per penkis tūkstantmečius. Viename "New York Times" numeryje telpa daugiau naujienų nei jų per visą gyvenimą galėjo sužinoti išprusęs XVII a. žmogus.
Skaitmeninės technologijos - naujosios komunikacijos medijamorfozės. Anot P. Musso, elektroniniai laiškai - moderni klasikinio pašto tąsa, duomenų perdavimas - virtuali siuntinių tarnyba, pokalbių svetainės - rašytinė telefoninių pokalbių versija. Interneto ieškos sistemos primena bibliotekų katalogus, asmeniniai puslapiai - elektroninį dienoraštį.
Tęsiamas dar telegrafo pradėtas informacijos globalizacijos procesas. Jau anksčiau palydovinis ryšys leido sukurti pasaulines ir regionines televizijos tarnybas, pakeisdamas nacionalinio transliuotojo koncepciją. Interneto perduodamos radijos ir televizijos laidos sklinda neribotais atstumais ir gali būti priimamos ten, kur anksčiau tai buvo neįmanoma.
Galima įžvelgti du masinės komunikacijos kaitos aspektus. Pirmasis - informacijos integravimas universaliame interaktyviame komplekse. Antrasis - klasikikių medijų kaita.
[...] Interneto naršytojas tampa bendraautoriumi, galinčiu susdaryti laidų programą arba redaguoti savą elektroninio laikraščio variantą. Nors kol kas interaktyvumo galimybės nėra didelės (panašios į keleivio, važiuojančio reisiniu autobusu, žiūrėjimą pro langą), tačiau jos vis didėja. [...]".
"[...] Naujosios skaitmeninės technologijos atveria naujas medijų bendradarbiavimo perspektyvas. Kita vertus, sunku prognozuoti, kaip keisis medijos, kaip ilgai gyvuos, ar iš viso išliks tradicinė televizija?
Akivaizdu, kad masinė komunikacija praranda jai būdingus bruožus.
Naujoji hibridinė komunikacija turi ir masinės (laikraščiai, laidos internete) ir tarpasmeninės (elektroninis paštas) komunikacijos bruožų. sunku priskirti kuriam nors iš šių komunikacijos modelių internetinę žiniasklaidą. Pranešimų siuntimas internetu gali būti laikomas ir masine (didelė auditorija), ir tarpasmenine (informacijos siuntėjas bendrauja su skaitytojais) komunikacija. Naujajai tarpasmeniniai komunikacijai būdingas didesnis anonimiškumas, nes, tarkim, interneto pokalbių svetainių pašnekovai gali vienas kito nepažinoti. Naujoji masinė komunikacija tampa fragmentiškenė, labiau nuspėjama ir valdoma.
Medijamorfozių fenomenas, senų įpročių inercija akivaizdūs ir naujosiose komunikacijos technologijose. Kažkada, spausdinimo eros pradžioje, knygą nusipirkęs žmogus pirmiausia nešdavo ją perrašyti. Taip stipriai veikė perrašymo ateljė tradicija. Pirmaisiais spausdinimo eros šimtmečiais stengiamasi spausdinimo staklėmis padauginti senuosius raštijos paminklus ir vėlesnius rašytinius šaltinius. Iki XVIII a. pradžios daugiau nei pusė visų spausdinamų knygų buvo iš Antikos ir Viduramžių.
Panašiai elgiamasi ir šiandien. Skubama į skaitmenines laikmenas perkelti analoginiu būdu užfiksuotą informaciją. Pasitelkę naująsias informacijos kaupimo technologijas, tampame panašūs į Viduramžių kopijuotojus, kurie perrašydami tekstą ištaisydavo originalo klaidas. Ir mums vis sunkiau atskirti originalą ir jo interpretacijas. "Kompiuterio ekrane skaitydamas Kantą tarp eilučių gali prirašyti savo pastabų. Po kelių metų jau nesuprasi, kur čia Kantas, kur čia tu". Anot U. Eco, anksčiau spausdiniai perduodavo ne visą kultūros atmintį, nes agzistavo tam tikri atrankos filtrai. Dabar kiekviename tinklapyje galima rasti kitokią informacijos versiją, o žmonija turi du milijardus tarpusavyje nekomunikuojančių enciklopedijų.
Spausdinama knyga susiejo Antikos ir Viduramžių pasaulius, o dabar daugialypėje terpėje kaupiamas rašytinio bei audiovizualinio pasaulio palikimas ir operatyvioji kasdienė informacija. Paplitusius terminus informacijos amžius, informacinė visuomenė galima iliustruoti konkrečiais palyginimais. Tik per tris XX a. dešimtmečius buvo sukurta daugiau informacijos nei iki tol per penkis tūkstantmečius. Viename "New York Times" numeryje telpa daugiau naujienų nei jų per visą gyvenimą galėjo sužinoti išprusęs XVII a. žmogus.
Skaitmeninės technologijos - naujosios komunikacijos medijamorfozės. Anot P. Musso, elektroniniai laiškai - moderni klasikinio pašto tąsa, duomenų perdavimas - virtuali siuntinių tarnyba, pokalbių svetainės - rašytinė telefoninių pokalbių versija. Interneto ieškos sistemos primena bibliotekų katalogus, asmeniniai puslapiai - elektroninį dienoraštį.
Tęsiamas dar telegrafo pradėtas informacijos globalizacijos procesas. Jau anksčiau palydovinis ryšys leido sukurti pasaulines ir regionines televizijos tarnybas, pakeisdamas nacionalinio transliuotojo koncepciją. Interneto perduodamos radijos ir televizijos laidos sklinda neribotais atstumais ir gali būti priimamos ten, kur anksčiau tai buvo neįmanoma.
Galima įžvelgti du masinės komunikacijos kaitos aspektus. Pirmasis - informacijos integravimas universaliame interaktyviame komplekse. Antrasis - klasikikių medijų kaita.
[...] Interneto naršytojas tampa bendraautoriumi, galinčiu susdaryti laidų programą arba redaguoti savą elektroninio laikraščio variantą. Nors kol kas interaktyvumo galimybės nėra didelės (panašios į keleivio, važiuojančio reisiniu autobusu, žiūrėjimą pro langą), tačiau jos vis didėja. [...]".
1 Komentaras
thumbs up!
Rašyti komentarą