lapkričio 23, 2006

"Prime time" revoliucija - podcasting

Lietuvių kalbos komisija podcasting siūlo vadinti tiesiog radijo/televizijos laidų prenumerata, o podcasts - siuntinukais, pvz. laidų siuntinukai, žinių siuntinukai ir pan. kol kas tik vienintelis M-1 savo laidas leidžia prenumeruoti, tad dar negalime pasakyti, kaip šie terminai prigis. žodis podcasts kelia šiek tiek sumaišties ir anglakalbėse šalyse, todėl, manau, čia, Lietuvoje, tikrai naudosime kitą terminą.

audiovizualinės produkcijos prenumerata maždaug apie 2000-uosius buvo sukurta kaip eksperimentas: technologija ir programinė įranga yra nemokama ir lengvai prieinama, ir kiekvienas gali būti leidėjas, transliuotojas ir pan. visiškai nenuostabu, kad pirmieji susižavėję podcasting technologija buvo dienoraštininkai, kurie kūrė savo radijo programas internete.


šiandien galima užsiprenumeruoti praktiškai bet kokį vaizdo ar garso įrašą: pradedant universitetų paskaitomis, baigiant policijos pranešimais. įdomu dar ir tai, kad buvo tikėtasi, jog tokia prenumerata naudosis visokių kišeninių grotuvų turėtojai, tačiau šiandien apie 80 proc. prenumeratorių laidas parsisiunčia į savo kompiuterius.

čia atsiranda ir naujosios žurnalistikos formos - audioblogai. vienas tokių - radijo žurnalisto Kristoferio Lydono (Chistofer Lydon) dienoraštis. tai atvirojo kodo radijo stotis, iš kurios galima parsisiųsti arba tiesiogiai klausytis laidų, arba... jas prenumeruoti. kaip Guardian Unlimited teigia pats Lydonas, jis jaučia, jog dirba tik savo interaktyviai auditorijai, ir jokių leidėjų, redaktorių ar programų direktorių. "laikraščiai apie tai gali tik pasvajoti," - sako jis. naršydamas internete radau ir vieną estišką radijo stotį, veikiančią tuo pačiu principu.

teoretikai, kalbėdami apie audiovizualinės žiniasklaidos ateitį pabrėžia interaktyvumą. kalbama apie tai, kad žiūrovas ar klausytojas pats galės pasirinkti, ką jam, tarkim, žiūrėti šįvakar. laidų prenumerata, manau, ir yra pirmas žingsnis to interaktyvumo link. visai šeimai jau nebūtina susėsti prie televizoriaus 20.30, kad pažiūrėtų Panoramą. naujienas galima pasižiūrėti ir grįžus naktį iš darbo ar iš meilužės.

tai tinka ir radijui - jei pražiopsojau 12 val. žinias, tai po dar trijų minučių jos bus automatiškai atsiųstos į mano kompiuterį. čia reikia ir operatyvumo, todėl mano minėta M-1 naujienų prenumerata atrodo keistai: radijo žinių siutinukas atnaujinamas... kas penkias dienas(!).

televizijos bei radijo stotys tuo pat metu, žinoma, gali leisti ir parsisiųsti laidas iš jų svetainės arba klausytis tiesiai internete. tačiau podcasting esmė ta, kad man nereikia kapstytis po laidų archyvą, nes prieš kiek laiko aš jau užsiprenumeravau laidas iš siūlomo sąrašo. taigi, nebelieka priklausomybės nuo laiko ir edvės. svarbu tik kad būtų internetas.

kad įsitikintumėte, kiek svarbios yra transliacijos internetu, atkreipkite dėmesį į diskusijas apie LTV laidą "Emigrantai". atrodo, kad pagrindiniai šios laidos žiūrovai būtent ir yra patys emigrantai, išsibarstę po įvairias pasaulio vietas, kas svarbiausia - po skirtingas laiko juostas. diskusijose nuolat skundžiamasi, kad ne visos laidos yra prieinamos arba nuolat atsiranda transliavimo internetu sutrikimų. įsivaizduokite, kaip lrt.lt palengvintų savo auditorijos gyvenimą, leisdami užsiprenumeruoti ne tik naujienas, bet ir laidas.

laidų prenumerata griauna gal kokia 50 metų tobulintą programavimo techniką, kurios esmė sutraukti kuo daugiau auditorijos ir tada parodyti kuo daugiau reklamos - tai pagrindinė komercinių televizijų ir radijo stočių gyvavimo esmė. iš dalies nebetenka prasmės taikymasis prie žmogaus dienotvarkės: ryte daugiau žinių, vakare - daugiau pramoginių laidų.

tai keičia ir iki šiol gyvavusias žurnalistines teorijas apie geriausiojo laiko (prime time) organizavimą. maža to, jos tiesiog nebetenka prasmės. kaip teigia Pečiulis, iki šiol žiūrėdami televiziją mokėdavome mainais, pvz. pirkdavome miltelius; už LRT atsiskaitome mokesčiais; ateityje už prenumeruojamas televizijos laidas tiesiog susimokėsime kaip už elektrą ar vandenį.

kokia bus audiovizualinės žiniasklaidos ateitis - sunku pasakyti. juk buvo ir tokių, kurie, atsiradus internetui, laidojo laikraščius ir knygas. manau, kad ilgą laiką tradicinės ir interktyvios televizijos bei radijo stotys sėkmingai veiks viena šalia kitos. tačiau, cituojant Lydoną, prie senojo principo, kai mums tik pilama ant galvų iš viršaus į apačią - nebegrįšime. mes patys kursime laidas ir klausysimės bei žiūrėsime jas kada tik panorėsime.
Skaityti toliau...

lapkričio 14, 2006

Kryžkelės - naujųjų technologijų suartėjimas

šis mano įrašas toli gražu nėra mano mintys. nors geriau pagalvojus, kai perskaitai kelias dešimtis ar kelis šimtus knygų, pats pradedi nebesuvokti, kur tavo mintis, ar kur, tarkime, autoriaus knygos, kurią neseniai skaitei. šį kartą pateiksiu ištrauką iš spaudai rengiamos Žyginto Pečiulio knygos "Iki ir po televizijos". tikiuosi, kad jis už tai labai nesupyks. nors knygoje daugiausia kalbama apie televiziją, šioje ištraukoje svarstoma, kaip naujosios technologijos keičia tradicines(!) žiniasklaidos priemones ir naujienų "vartojimo" įpročius.

"[...] Naujosios skaitmeninės technologijos atveria naujas medijų bendradarbiavimo perspektyvas. Kita vertus, sunku prognozuoti, kaip keisis medijos, kaip ilgai gyvuos, ar iš viso išliks tradicinė televizija?

Akivaizdu, kad masinė komunikacija praranda jai būdingus bruožus.
Naujoji hibridinė komunikacija turi ir masinės (laikraščiai, laidos internete) ir tarpasmeninės (elektroninis paštas) komunikacijos bruožų. sunku priskirti kuriam nors iš šių komunikacijos modelių internetinę žiniasklaidą. Pranešimų siuntimas internetu gali būti laikomas ir masine (didelė auditorija), ir tarpasmenine (informacijos siuntėjas bendrauja su skaitytojais) komunikacija. Naujajai tarpasmeniniai komunikacijai būdingas didesnis anonimiškumas, nes, tarkim, interneto pokalbių svetainių pašnekovai gali vienas kito nepažinoti. Naujoji masinė komunikacija tampa fragmentiškenė, labiau nuspėjama ir valdoma.

Medijamorfozių fenomenas, senų įpročių inercija akivaizdūs ir naujosiose komunikacijos technologijose. Kažkada, spausdinimo eros pradžioje, knygą nusipirkęs žmogus pirmiausia nešdavo ją perrašyti. Taip stipriai veikė perrašymo ateljė tradicija. Pirmaisiais spausdinimo eros šimtmečiais stengiamasi spausdinimo staklėmis padauginti senuosius raštijos paminklus ir vėlesnius rašytinius šaltinius. Iki XVIII a. pradžios daugiau nei pusė visų spausdinamų knygų buvo iš Antikos ir Viduramžių.

Panašiai elgiamasi ir šiandien. Skubama į skaitmenines laikmenas perkelti analoginiu būdu užfiksuotą informaciją. Pasitelkę naująsias informacijos kaupimo technologijas, tampame panašūs į Viduramžių kopijuotojus, kurie perrašydami tekstą ištaisydavo originalo klaidas. Ir mums vis sunkiau atskirti originalą ir jo interpretacijas. "Kompiuterio ekrane skaitydamas Kantą tarp eilučių gali prirašyti savo pastabų. Po kelių metų jau nesuprasi, kur čia Kantas, kur čia tu". Anot U. Eco, anksčiau spausdiniai perduodavo ne visą kultūros atmintį, nes agzistavo tam tikri atrankos filtrai. Dabar kiekviename tinklapyje galima rasti kitokią informacijos versiją, o žmonija turi du milijardus tarpusavyje nekomunikuojančių enciklopedijų.

Spausdinama knyga susiejo Antikos ir Viduramžių pasaulius, o dabar daugialypėje terpėje kaupiamas rašytinio bei audiovizualinio pasaulio palikimas ir operatyvioji kasdienė informacija. Paplitusius terminus informacijos amžius, informacinė visuomenė galima iliustruoti konkrečiais palyginimais. Tik per tris XX a. dešimtmečius buvo sukurta daugiau informacijos nei iki tol per penkis tūkstantmečius. Viename "New York Times" numeryje telpa daugiau naujienų nei jų per visą gyvenimą galėjo sužinoti išprusęs XVII a. žmogus.

Skaitmeninės technologijos - naujosios komunikacijos medijamorfozės. Anot P. Musso, elektroniniai laiškai - moderni klasikinio pašto tąsa, duomenų perdavimas - virtuali siuntinių tarnyba, pokalbių svetainės - rašytinė telefoninių pokalbių versija. Interneto ieškos sistemos primena bibliotekų katalogus, asmeniniai puslapiai - elektroninį dienoraštį.

Tęsiamas dar telegrafo pradėtas informacijos globalizacijos procesas. Jau anksčiau palydovinis ryšys leido sukurti pasaulines ir regionines televizijos tarnybas, pakeisdamas nacionalinio transliuotojo koncepciją. Interneto perduodamos radijos ir televizijos laidos sklinda neribotais atstumais ir gali būti priimamos ten, kur anksčiau tai buvo neįmanoma.

Galima įžvelgti du masinės komunikacijos kaitos aspektus. Pirmasis - informacijos integravimas universaliame interaktyviame komplekse. Antrasis - klasikikių medijų kaita.

[...] Interneto naršytojas tampa bendraautoriumi, galinčiu susdaryti laidų programą arba redaguoti savą elektroninio laikraščio variantą. Nors kol kas interaktyvumo galimybės nėra didelės (panašios į keleivio, važiuojančio reisiniu autobusu, žiūrėjimą pro langą), tačiau jos vis didėja. [...]".
Skaityti toliau...

lapkričio 11, 2006

Viskas stovi vietoje pašėlusiu greičiu

nuosekliai rinkdamas informaciją apie internetinių dienoraščių įtaką mūsų gyvenimui ir žiniasklaidai, BBC užkliuvau už vieno skaitytojo minties. jis stebisi, kad žmonės bloguose spausdina labai daug asmeninės informacijos. čia aš nedarysiu jokių moralinių vertinimų - gerai tai, ar blogai - esmė ta, jog tai vyksta, ir klausimas - ką tai reiškia.


galbūt aiškiau pasidarytų, jei atkreiptume dėmesį į projektą, nesenai pasibaigusį Didžiojoje Britanijoje. iki spalio pabaigos britai galėjo rašyti į didžiausią internetinį dienoraštį šalies istorijoje: "History Matters, pass it on", - skelbia jo pavadinimas. esmė paprasta - gyventojai rašo, kas jiems nutiko 2006-ųjų spalio 17-ąją, "ir galbūt istorikai ateityje labai nustebs sužinoję, kad šią dieną mes vis dar valgėme mėsą ir vairavome savo automobilius".



šį projektą sugalvojo institucija sukurta dar 1930-aisiais - "Mass Observation Archive". nuo tada ji rūpinasi, kad gyventojai rašytų dienoraščius apie savo gyvenimus, jog ateities kartos galėtų tuo pasinaudoti kaip šaltiniu. įdomu, žinoma, kiek ateityje toks dalykas pasiteisins, nes visų pirma ateities istorikams reikės prasiskinti kelią informacijos džiunglėse. jau dabar sunku tą padaryti.


šiuo metu skaitau Tomo Erikseno knygą "Akimirkos tironija". kaip paskutinio kurso žurnalistikos studentas šią knygą jau turėjau perskaityti mažiausiai prieš porą metų, bet, kadangi "viskas stovi vietoje pašėlusiu greičiu", aš to tiesiog nespėjau padaryti. lygiai kaip nespėjo ir Eriksenas per savo ne trumpas kūrybines atostogas parašyti mokslinio darbo, nes... tiesiog pritrūko laiko. net baisu pagalvoti, kuo gali baigtis mano trijų savaičių kūrybinės atostogos.


kažkur knygos viduryje jis rašo, kad "niekas tiksliai nežino, kokios bus interneto galimybės, kaip jis tiksliai atrodys po trejų, ketverių ar penkerių metų - ar prie interneto dažniausiai bus jungiamasi per televizorių, kišeninį kompiuterį, mobilųjį telefoną, ar paprastą kompiuterį. turint galvoje, kad knyga išleista 2001-aisiais, šiandien galime pasakyti, kad dėl televizorių Eriksenas prašovė, bet mobilieji telefonai jau arčiau tiesos.


pagrindinė mintis yra ta, jog šiandien, kai naujas internetinis dienoraštis atsiranda maždaug kas sekundę, mes dar negalime pasakyti, kaip tai paveiks mūsų gyvenimą. kartais net sunku pasakyti, kur link visa tai eina. aišku tik tai, jog pokyčiai vyksta, geri ar blogi - nesvarbu; tai vyksta, nes technologija leidžia. jau šiandien sakoma, kad galbūt įprastinius kompanijų pranešimus spaudai pakeis vadovų internetiniai dienoraščiai, galbūt ir naujienas sužinosime ne iš įprastų naujienų portalų, o iš įvairiausių internetinių dienoraščių.


jau dabar keičiasi ir pati žurnalistika, nekalbant apie nesibaigiančias diskusijas, kas gali, o kas negali save vadinti žurnalistu. bėda tik ta, jog viskas gali pasikeisti taip staiga, kad beliks aiškintis, kas įvyko, o ne kas vyksta. Šiaip ar taip, mes jau turėjome pastebėti naują žurnalistikos erą, ir gerai būtų pasistengti suprasti bent dalį jos.

Skaityti toliau...