gruodžio 30, 2006

Tuščios žiniasklaidos kritikos lentynos

Toma Jonuškaitė paskutiniame "Versus" numeryje rašo apie tai, kad interneto dienoraščiai Vakaruose užpildo svarbias komunikacines verslo nišas: tarp įmonės ir klientų. dienoraštininkai yra arba profesionalai, komentuojantys savo darbo užkulisius, arba mėgėjai, kalbantys apie dalykus, kurie jiems yra svarbūs.

bloguose rašoma apie tai, ką profesionalioji žiniasklaida dėl vienokių ar kitokių priežasčių ignoruoja - vakumą užpildo mėgėjai (nesakau diletantai). tokia žiniasklaidos demokratizacija kiekvieną profesionalų žurnalistą bent trumpam priverčia suraukti antakius.

subjektyvios reklamos kritikos blogas Žudyk reklamą yra, žinoma, lietuviškasis fenomenas. Visų pirma dėl to, kad sulaukia kelių tūkstančių skaitytojų per dieną (kas dienoraščiui Lietuvoje yra daug). tai, mano supratimu, reiškia, kad reklamos kritikos reikia - jei niekam nerūpėtų, niekas ir neskaitytų. Žudyk reklamą tiesiog užpildo nišą, kurios nelietė didžioji žiniasklaida.

pačios žiniasklaidos kritika (konstruktyvi ar subjektyvi) yra dar viena sritis, kurią pamiršta medijos. turiu galvoje televiziją, kuri turėtų būti aptariama tokiuose prieduose kaip TV antena. nesakau, kad to nėra, yra, bet ta kritika labai impulsyvi, parašyta greičiau ekspromtu nei planuotai. apsiribojama trumpais komentarais antrame puslapyje ir vienu didesniu rašiniu kartą per mėnesį. su kitais žurnalais apie televiziją dar liūdniau.

įsivaizduokite Pečiulio blogą, kuriame bent kelis kartus per savaitę atsirastų po trumpą įrašą apie tai, kas bloga ar gera nutiko televizijoje. arba štai, Skirmantas Valiulis, kuris retai būna ne kino teatre - subjektyvios kino kritikos blogas, nuolat atnaujinamas... ką paskaitytumėte prieš eidami į kino teatrą? tokie dienraščiai būtų labai populiarūs, kažkodėl tuo net neabejoju.

ir nebūtinai reikia labai profesionalaus požiūrio, kad
ir į televiziją. juk yra daug panašių pečiulių ir valiulių, kurie gali aštriau pažiūrėti, pamatyti dalykus, kurių kitiems praslyta. (aš, pvz, eidamas gatve niekada nesu pasipiktinęs jokia reklama. aš jų tiesiog nematau).

o radijo kritika? apskritai jis tiesiog pamirštamas. man teko stebėti visą Konstitucinio Teismo procesą dėl to, ar LRT gali transliuoti reklamą. nei advokatų, nei liudininkų, nei teisėjų kalboje nė karto neišgirdau žodžio radijas. radijas irgi kartais nusipelno kritikos, juolab visuomeninis, kurį visuomenė gali formuoti pagal savo interesus.

šiuolaikinės komunikacijos technologijos leidžia masinėms informacijoms priemonėms gauti šiokį tokį grįžtamąjį ryšį, kas buvo net nesuvokiama prieš, tarkim, 20 metų. pačios televizijos turėtų inicijuoti tokią kritiką, nesvarbu, kur ji spausdinama ar transliuojama. žinoma, jei tik visuomenė būtų šiek tiek pilietiškenė, jei tik turėtume stipresnes bendruomenes, turėtume daugiau rimtų, įdomių teminių interneto dienoraščių.

nežinau, kada taip bus čia, Lietuvoje. tikriausiai ne šiandien ir ne rytoj. bet manau, kad LNK už siaubingą Hario Poterio įgarsinimą gautų gerą spyrį į minkštą vietą.

gruodžio 23, 2006

Naujųjų technologijų paraštės - laikas ir ryšys

atsitiko taip, kaip ir sakiau, arba greičiau tai, ko labiausiai bijojau. per savo trumpas atostogas neparašiau nei vieno puslapio mokslinio darbo. užtat nuveikiau galybę smulkių darbų - kasdien atsakydavau į visus man skirtus elektroninius laiškus, kiekvienu klausimu pareikšdavau savo nuomonę kurso elektroninėje konferencijoje, pirmą kartą nuo vasaros aplankiau tėvus, perskaičiau pora gerų knygų (ne visos, deja, apie žurnalistiką ir naująsias technologijas), surūšiavau kalną popierinių užrašų, į aplankus susikėliau dokumentus kompiuteryje, galiausiai - mano internetiniame dienoraštyje atsirado net trys geresni ar blogesni įrašai ir įsigijau gal 5 ištikimus skaitytojus.
(beje, tiems, kuriems atrodo, kad Pečiulio knyga „Iki ir po televizijos“, kurios ištrauką skelbiau anksčiau, yra verta dėmesio, galiu pasakyti, kad popierinį jos variantą bus galima pačiupinėti artimiausioje Vilniaus knygų mugėje.)


nesakyčiau, kad, tarkim, Skype yra neigiamas dalykas - greičiau tai irgi yra šiandieninio gyvenimo dalis, tačiau ir jai reikia skirti laiko. mano pamėgtas Eriksenas teigia, kad su studijomis konkuruojančių užsiėmimų pasiūla didėja metai iš metų: „visuomet atsiranda kas nors, ką privalai, turėtum ar norėtum padaryti prieš prisėsdamas pusmečiui prie „Grynojo proto kritikos“, „Hamleto“ ar pan. „kaip žino visi mokslo žmonės, norint gerai išmokti sudėtingą medžiagą reikia ilgo nepertraukiamo laiko. nemigos, bemiegių naktų. kartais pablogėjančio apetito. atsižadėjimų. problemų asmeniniame gyvenime. atitrūkimo nuo pasaulio. gilaus susikaupimo.“

tyrimai rodo, kad JAV biuro darbuotojo darbas pertraukiamas vidutiniškai 11 kartų per valandą. SMS'ai ir perspėjimai apie naują paštą ar įvykius, trukdo dirbti ne tik pačiam darbuotojui, bet ir jo kolegoms. eilinis darbuotojas, dirbantis bendroje patalpoje (kokios yra daugelyje žiniasklaidos priemonių), yra pertraukiamas daugiau nei 70 kartų per dieną – maždaug po 11 kartų per minutę, o per dieną patiriami trikdžiai atima daugiau nei 2 valandas arba trečdalį darbo dienos. skaičiuojama, kad dėl tokio trukdymo JAV kompanijos kasmet patiria maždaug 600 mln. dolerių nuostolių.

būtent greitis ir pagreitis įvardijami kaip didžiausias informacinės visuomenės šalutinis poveikis. knygos "Pagiriamasis žodis lėtumui" autorius Carlas Honore sako, kad greičio virusas užkrėtė mūsų gyvenimą: "valgome greitai, dirbame greitai, kalbame greitai, mąstome greitai, net mylimės greitai".

kalbant apie greitį, įdomu tai, kad pati informacinių technologijų revoliucija įvyko labai greitai. maždaug tuo metu, kai žlugo Sovietų Sąjunga, atsirado pasaulinis žiniatinklis (www), protokolas http ir visuomenė tapo priklausoma nuo informacijos. informacinių technologijų revoliucija išsiplėtė beveik akimirksniu - mažiau nei per dešimtmetį pasaulis tapo McLuhano globaliu kaimu ir, anot Zygmunto Baumano, nei laikas, nei erdvė nebeteko prasmės.

dauguma technologijų buvo sukurtos būtent tam, kad palengvintų mūsų gyvenimą ir sutaupytų laiką. juk šiandien nei vienas šio dienoraščio skaitytojas tikriausiai nežino, ką reiškia pusę metų laukti laiško iš Amerikos (nors, pripažinkime, tam tikro žavesio yra).
greitis ir pagreitis yra tik vienas daugelio šalutinių informacijos amžiaus poveikių.

kompiuteriai ir komunikacijų sistemos pakeitė tai, kaip mes gimstame, gyvename, mokomės, dirbame, gaminame, vartojame, svajojame ir pan. atsiranda įvairūs "tęsiniai": trūkstamus dalykus galima kompensuoti virtualiais, pavyzdžiui, "The Sims".

vidutinis vartotojas šiandien tuo pat metu žiūri televizorių, skaito žurnalą, ką nors valgo ir rašo SMS. greičiausiai, gali ir dar daugiau. galima daryti ir kitaip - daryti ne visus dalykus vienu metu, bet kiekvienam jų skirti mažiau laiko. gamintojai (turiu galvoje ir žiniasklaidą) priversti trumpinti, karpyti, presuoti - kad galėtų įsiterpti į 15 sekundžių laisvo vartotojų laiko. žinios trunka 3 minutes, o rašinio, kuris užima daugiau nei 1000 ženklų, skaitymą atidedame geresniems laikams.

čia ir dingsta vidinis reiškinių ryšys - jei karas, tarkim, Libane ir šoktelėjusios naftos kainos pateikiamos kaip dvi atskiros naujienos, vartotojų sąmonėje jos į vieną nesusiriša. lygiai taip pat ir su kitais dalykais - aplink skraido megabaitai impulsyvios, tarpusavyje nesusijusios informacijos.

anot McLuhano, informacijos srautas mūsų visuomenėje skatina mąstyseną, kuri primena ne tiek linijinį, loginį mąstymą, būdingą pramoninei visuomenei, kiek šokinėjantį asociatyvų, poetinį mąstymo būdą, kuriuo pasižymi nešiuolaikinės visuomenės. užuot dėliojusi žinias tvarkingomis logiškomis sekomis, informacinės visuomenė pateikia kaskadas ženklų, kuriuos jungia daugiau ar mažiau atsitiktinis ryšys.

greičiausiai ir šis įrašas būtų buvęs kitoks, jei būčiau rašęs ranka - dabar kelias valandas vienas pastraipas įterpinėdavau tarp kitų, nuolat jas pildydavau ir pan. o rašyti pradėjau apskritai neturėdamas jokio aiškaus plano ar struktūros.

matyt, jei noriu tikrai pradėti rašyti, teks nusipirkti spausdinimo mašinėlę, nes priešingu atveju, rašant kompiuteriu nuolat kyla įvairiausių pagundų: pasitikrinti paštą, paskaityti ką nors internete ar pabendrauti per Skype.
Skaityti toliau...

lapkričio 23, 2006

"Prime time" revoliucija - podcasting

Lietuvių kalbos komisija podcasting siūlo vadinti tiesiog radijo/televizijos laidų prenumerata, o podcasts - siuntinukais, pvz. laidų siuntinukai, žinių siuntinukai ir pan. kol kas tik vienintelis M-1 savo laidas leidžia prenumeruoti, tad dar negalime pasakyti, kaip šie terminai prigis. žodis podcasts kelia šiek tiek sumaišties ir anglakalbėse šalyse, todėl, manau, čia, Lietuvoje, tikrai naudosime kitą terminą.

audiovizualinės produkcijos prenumerata maždaug apie 2000-uosius buvo sukurta kaip eksperimentas: technologija ir programinė įranga yra nemokama ir lengvai prieinama, ir kiekvienas gali būti leidėjas, transliuotojas ir pan. visiškai nenuostabu, kad pirmieji susižavėję podcasting technologija buvo dienoraštininkai, kurie kūrė savo radijo programas internete.


šiandien galima užsiprenumeruoti praktiškai bet kokį vaizdo ar garso įrašą: pradedant universitetų paskaitomis, baigiant policijos pranešimais. įdomu dar ir tai, kad buvo tikėtasi, jog tokia prenumerata naudosis visokių kišeninių grotuvų turėtojai, tačiau šiandien apie 80 proc. prenumeratorių laidas parsisiunčia į savo kompiuterius.

čia atsiranda ir naujosios žurnalistikos formos - audioblogai. vienas tokių - radijo žurnalisto Kristoferio Lydono (Chistofer Lydon) dienoraštis. tai atvirojo kodo radijo stotis, iš kurios galima parsisiųsti arba tiesiogiai klausytis laidų, arba... jas prenumeruoti. kaip Guardian Unlimited teigia pats Lydonas, jis jaučia, jog dirba tik savo interaktyviai auditorijai, ir jokių leidėjų, redaktorių ar programų direktorių. "laikraščiai apie tai gali tik pasvajoti," - sako jis. naršydamas internete radau ir vieną estišką radijo stotį, veikiančią tuo pačiu principu.

teoretikai, kalbėdami apie audiovizualinės žiniasklaidos ateitį pabrėžia interaktyvumą. kalbama apie tai, kad žiūrovas ar klausytojas pats galės pasirinkti, ką jam, tarkim, žiūrėti šįvakar. laidų prenumerata, manau, ir yra pirmas žingsnis to interaktyvumo link. visai šeimai jau nebūtina susėsti prie televizoriaus 20.30, kad pažiūrėtų Panoramą. naujienas galima pasižiūrėti ir grįžus naktį iš darbo ar iš meilužės.

tai tinka ir radijui - jei pražiopsojau 12 val. žinias, tai po dar trijų minučių jos bus automatiškai atsiųstos į mano kompiuterį. čia reikia ir operatyvumo, todėl mano minėta M-1 naujienų prenumerata atrodo keistai: radijo žinių siutinukas atnaujinamas... kas penkias dienas(!).

televizijos bei radijo stotys tuo pat metu, žinoma, gali leisti ir parsisiųsti laidas iš jų svetainės arba klausytis tiesiai internete. tačiau podcasting esmė ta, kad man nereikia kapstytis po laidų archyvą, nes prieš kiek laiko aš jau užsiprenumeravau laidas iš siūlomo sąrašo. taigi, nebelieka priklausomybės nuo laiko ir edvės. svarbu tik kad būtų internetas.

kad įsitikintumėte, kiek svarbios yra transliacijos internetu, atkreipkite dėmesį į diskusijas apie LTV laidą "Emigrantai". atrodo, kad pagrindiniai šios laidos žiūrovai būtent ir yra patys emigrantai, išsibarstę po įvairias pasaulio vietas, kas svarbiausia - po skirtingas laiko juostas. diskusijose nuolat skundžiamasi, kad ne visos laidos yra prieinamos arba nuolat atsiranda transliavimo internetu sutrikimų. įsivaizduokite, kaip lrt.lt palengvintų savo auditorijos gyvenimą, leisdami užsiprenumeruoti ne tik naujienas, bet ir laidas.

laidų prenumerata griauna gal kokia 50 metų tobulintą programavimo techniką, kurios esmė sutraukti kuo daugiau auditorijos ir tada parodyti kuo daugiau reklamos - tai pagrindinė komercinių televizijų ir radijo stočių gyvavimo esmė. iš dalies nebetenka prasmės taikymasis prie žmogaus dienotvarkės: ryte daugiau žinių, vakare - daugiau pramoginių laidų.

tai keičia ir iki šiol gyvavusias žurnalistines teorijas apie geriausiojo laiko (prime time) organizavimą. maža to, jos tiesiog nebetenka prasmės. kaip teigia Pečiulis, iki šiol žiūrėdami televiziją mokėdavome mainais, pvz. pirkdavome miltelius; už LRT atsiskaitome mokesčiais; ateityje už prenumeruojamas televizijos laidas tiesiog susimokėsime kaip už elektrą ar vandenį.

kokia bus audiovizualinės žiniasklaidos ateitis - sunku pasakyti. juk buvo ir tokių, kurie, atsiradus internetui, laidojo laikraščius ir knygas. manau, kad ilgą laiką tradicinės ir interktyvios televizijos bei radijo stotys sėkmingai veiks viena šalia kitos. tačiau, cituojant Lydoną, prie senojo principo, kai mums tik pilama ant galvų iš viršaus į apačią - nebegrįšime. mes patys kursime laidas ir klausysimės bei žiūrėsime jas kada tik panorėsime.
Skaityti toliau...

lapkričio 14, 2006

Kryžkelės - naujųjų technologijų suartėjimas

šis mano įrašas toli gražu nėra mano mintys. nors geriau pagalvojus, kai perskaitai kelias dešimtis ar kelis šimtus knygų, pats pradedi nebesuvokti, kur tavo mintis, ar kur, tarkime, autoriaus knygos, kurią neseniai skaitei. šį kartą pateiksiu ištrauką iš spaudai rengiamos Žyginto Pečiulio knygos "Iki ir po televizijos". tikiuosi, kad jis už tai labai nesupyks. nors knygoje daugiausia kalbama apie televiziją, šioje ištraukoje svarstoma, kaip naujosios technologijos keičia tradicines(!) žiniasklaidos priemones ir naujienų "vartojimo" įpročius.

"[...] Naujosios skaitmeninės technologijos atveria naujas medijų bendradarbiavimo perspektyvas. Kita vertus, sunku prognozuoti, kaip keisis medijos, kaip ilgai gyvuos, ar iš viso išliks tradicinė televizija?

Akivaizdu, kad masinė komunikacija praranda jai būdingus bruožus.
Naujoji hibridinė komunikacija turi ir masinės (laikraščiai, laidos internete) ir tarpasmeninės (elektroninis paštas) komunikacijos bruožų. sunku priskirti kuriam nors iš šių komunikacijos modelių internetinę žiniasklaidą. Pranešimų siuntimas internetu gali būti laikomas ir masine (didelė auditorija), ir tarpasmenine (informacijos siuntėjas bendrauja su skaitytojais) komunikacija. Naujajai tarpasmeniniai komunikacijai būdingas didesnis anonimiškumas, nes, tarkim, interneto pokalbių svetainių pašnekovai gali vienas kito nepažinoti. Naujoji masinė komunikacija tampa fragmentiškenė, labiau nuspėjama ir valdoma.

Medijamorfozių fenomenas, senų įpročių inercija akivaizdūs ir naujosiose komunikacijos technologijose. Kažkada, spausdinimo eros pradžioje, knygą nusipirkęs žmogus pirmiausia nešdavo ją perrašyti. Taip stipriai veikė perrašymo ateljė tradicija. Pirmaisiais spausdinimo eros šimtmečiais stengiamasi spausdinimo staklėmis padauginti senuosius raštijos paminklus ir vėlesnius rašytinius šaltinius. Iki XVIII a. pradžios daugiau nei pusė visų spausdinamų knygų buvo iš Antikos ir Viduramžių.

Panašiai elgiamasi ir šiandien. Skubama į skaitmenines laikmenas perkelti analoginiu būdu užfiksuotą informaciją. Pasitelkę naująsias informacijos kaupimo technologijas, tampame panašūs į Viduramžių kopijuotojus, kurie perrašydami tekstą ištaisydavo originalo klaidas. Ir mums vis sunkiau atskirti originalą ir jo interpretacijas. "Kompiuterio ekrane skaitydamas Kantą tarp eilučių gali prirašyti savo pastabų. Po kelių metų jau nesuprasi, kur čia Kantas, kur čia tu". Anot U. Eco, anksčiau spausdiniai perduodavo ne visą kultūros atmintį, nes agzistavo tam tikri atrankos filtrai. Dabar kiekviename tinklapyje galima rasti kitokią informacijos versiją, o žmonija turi du milijardus tarpusavyje nekomunikuojančių enciklopedijų.

Spausdinama knyga susiejo Antikos ir Viduramžių pasaulius, o dabar daugialypėje terpėje kaupiamas rašytinio bei audiovizualinio pasaulio palikimas ir operatyvioji kasdienė informacija. Paplitusius terminus informacijos amžius, informacinė visuomenė galima iliustruoti konkrečiais palyginimais. Tik per tris XX a. dešimtmečius buvo sukurta daugiau informacijos nei iki tol per penkis tūkstantmečius. Viename "New York Times" numeryje telpa daugiau naujienų nei jų per visą gyvenimą galėjo sužinoti išprusęs XVII a. žmogus.

Skaitmeninės technologijos - naujosios komunikacijos medijamorfozės. Anot P. Musso, elektroniniai laiškai - moderni klasikinio pašto tąsa, duomenų perdavimas - virtuali siuntinių tarnyba, pokalbių svetainės - rašytinė telefoninių pokalbių versija. Interneto ieškos sistemos primena bibliotekų katalogus, asmeniniai puslapiai - elektroninį dienoraštį.

Tęsiamas dar telegrafo pradėtas informacijos globalizacijos procesas. Jau anksčiau palydovinis ryšys leido sukurti pasaulines ir regionines televizijos tarnybas, pakeisdamas nacionalinio transliuotojo koncepciją. Interneto perduodamos radijos ir televizijos laidos sklinda neribotais atstumais ir gali būti priimamos ten, kur anksčiau tai buvo neįmanoma.

Galima įžvelgti du masinės komunikacijos kaitos aspektus. Pirmasis - informacijos integravimas universaliame interaktyviame komplekse. Antrasis - klasikikių medijų kaita.

[...] Interneto naršytojas tampa bendraautoriumi, galinčiu susdaryti laidų programą arba redaguoti savą elektroninio laikraščio variantą. Nors kol kas interaktyvumo galimybės nėra didelės (panašios į keleivio, važiuojančio reisiniu autobusu, žiūrėjimą pro langą), tačiau jos vis didėja. [...]".
Skaityti toliau...

lapkričio 11, 2006

Viskas stovi vietoje pašėlusiu greičiu

nuosekliai rinkdamas informaciją apie internetinių dienoraščių įtaką mūsų gyvenimui ir žiniasklaidai, BBC užkliuvau už vieno skaitytojo minties. jis stebisi, kad žmonės bloguose spausdina labai daug asmeninės informacijos. čia aš nedarysiu jokių moralinių vertinimų - gerai tai, ar blogai - esmė ta, jog tai vyksta, ir klausimas - ką tai reiškia.


galbūt aiškiau pasidarytų, jei atkreiptume dėmesį į projektą, nesenai pasibaigusį Didžiojoje Britanijoje. iki spalio pabaigos britai galėjo rašyti į didžiausią internetinį dienoraštį šalies istorijoje: "History Matters, pass it on", - skelbia jo pavadinimas. esmė paprasta - gyventojai rašo, kas jiems nutiko 2006-ųjų spalio 17-ąją, "ir galbūt istorikai ateityje labai nustebs sužinoję, kad šią dieną mes vis dar valgėme mėsą ir vairavome savo automobilius".



šį projektą sugalvojo institucija sukurta dar 1930-aisiais - "Mass Observation Archive". nuo tada ji rūpinasi, kad gyventojai rašytų dienoraščius apie savo gyvenimus, jog ateities kartos galėtų tuo pasinaudoti kaip šaltiniu. įdomu, žinoma, kiek ateityje toks dalykas pasiteisins, nes visų pirma ateities istorikams reikės prasiskinti kelią informacijos džiunglėse. jau dabar sunku tą padaryti.


šiuo metu skaitau Tomo Erikseno knygą "Akimirkos tironija". kaip paskutinio kurso žurnalistikos studentas šią knygą jau turėjau perskaityti mažiausiai prieš porą metų, bet, kadangi "viskas stovi vietoje pašėlusiu greičiu", aš to tiesiog nespėjau padaryti. lygiai kaip nespėjo ir Eriksenas per savo ne trumpas kūrybines atostogas parašyti mokslinio darbo, nes... tiesiog pritrūko laiko. net baisu pagalvoti, kuo gali baigtis mano trijų savaičių kūrybinės atostogos.


kažkur knygos viduryje jis rašo, kad "niekas tiksliai nežino, kokios bus interneto galimybės, kaip jis tiksliai atrodys po trejų, ketverių ar penkerių metų - ar prie interneto dažniausiai bus jungiamasi per televizorių, kišeninį kompiuterį, mobilųjį telefoną, ar paprastą kompiuterį. turint galvoje, kad knyga išleista 2001-aisiais, šiandien galime pasakyti, kad dėl televizorių Eriksenas prašovė, bet mobilieji telefonai jau arčiau tiesos.


pagrindinė mintis yra ta, jog šiandien, kai naujas internetinis dienoraštis atsiranda maždaug kas sekundę, mes dar negalime pasakyti, kaip tai paveiks mūsų gyvenimą. kartais net sunku pasakyti, kur link visa tai eina. aišku tik tai, jog pokyčiai vyksta, geri ar blogi - nesvarbu; tai vyksta, nes technologija leidžia. jau šiandien sakoma, kad galbūt įprastinius kompanijų pranešimus spaudai pakeis vadovų internetiniai dienoraščiai, galbūt ir naujienas sužinosime ne iš įprastų naujienų portalų, o iš įvairiausių internetinių dienoraščių.


jau dabar keičiasi ir pati žurnalistika, nekalbant apie nesibaigiančias diskusijas, kas gali, o kas negali save vadinti žurnalistu. bėda tik ta, jog viskas gali pasikeisti taip staiga, kad beliks aiškintis, kas įvyko, o ne kas vyksta. Šiaip ar taip, mes jau turėjome pastebėti naują žurnalistikos erą, ir gerai būtų pasistengti suprasti bent dalį jos.

Skaityti toliau...

spalio 05, 2006

Ar internetinis dienorašis yra viešas dienoraštis?

tokie ir panašūs klausimai man kilo pradėjus galvoti, ką gi čia rašyti šiame viešame internetiniame dienoraštyje.

visų pirma, ar tikrai internetiniai dienoraščiai yra vieši? atsakymas būtų ir taip ir ne, o priklauso nuo to, ko nori pats. jei tai yra dienoraštis, kuriame bus nuolat komentuojami įvykiai pasaulyje, ar tiesiog pranešama, kas įvyko tavo kieme, tuomet netenka prasmės ir anonimiškumas. čia jis nereikalingas, nes dienoraščio tikslas yra kitas - pranešti; o gal ir šiek tiek susireikšminti, jei galvoji, kad turi ką svarbaus pasakyti. savirefleksiją, šiuo atveju, geriau laikyti kur nors privačiau.

pirmoji dienoraščio mintis, mano supratimu ir yra savirafleksija. tačiau skelbti ją viešai būtų pavojinga arba tiesiog nepriimtina. kita vertus, skaityti, kaip kas jaučiasi internete būtų tiesiog neįdomu - nebent tai būtų eilės, geros eilės.

viešumas irgi labai sąlyginis. nežinodamas ko ieškoti, niekada ir nerasi, nes google algoritmas suranda tik tuos įrašus, į kuriuos kas nors kitame puslapyje įsidėjo nuorodą. tad viešas internetinis dienoraštis tampa tiesiog dienoraščiu, prie kurio prisėsti gali bet kurioje interneto svetainėje.

kaip bus šiuo puslapiu - aš nežinau. jau pats pavadinimas sako, kad ypatingai naujų įžvalgų ar ko nors čia nebus. pradinis sumanymas yra tiesiog rašyti savo mintis, kurias vėliau sukelsiu į diplominį. ar tai pavyks - irgi nežinau. greičiausiai ne viskas pateks į diplominį, ir ne viskas, kas bus ms word lapuose pateks čia. sumanymas yra postmodernistinė virtuvė - kas keičiasi diena iš dienos. ir man pačiam bus įdomu pažiūrėti, kuo visa tai baigsis.

rugsėjo 30, 2006

Tiesiog - pradžių pradžia

blogas šitas čia yra tam, kad tiesiog išsiaiškinčiau, kaip tai veikia. mat rašysiu bakalaurinį šia tema. galbūt, kiek vėliau čia atsiras ir turinys, kurį bus galima skaityti. nesistengsiu pateikti išsamaus aprašymo, kas yra tie internetiniai dienoraščiai, jų istorijos ir pan. svarbiausia, kad nepasiklysčiau informacijos miške, o juk taip labai lengvai gali atsitikti. komentarai ir diskusijos, be abejo, labai ir labai laukiami.

šiandien tik pateiksiu keletą nuorodų. ne visos jos vienodai vertos dėmesio, bet gal jums sukels kokių minčių. rekomenduoju pasiklausyti reportažų ciklo iš BBC - communications revolution - kaip sako viena mano kolegė - gražiai padaryta, ir tikrai įdomu.